Ir vėl rašinėju.. Šį kartą "Small Planet" skrydžio žurnalui 
(paskutinis draftas)

Neįtikėtina Indija 

„Incredible !ndia“ – taip pavadinta bene sėkmingiausia Indijos turizmo rinkodaros kampanija . Tai buvo pirmas rimtas Indijos bandymas sukurti prekės ženklą savo šaliai ir pritraukti turistus. Prasidėjusi 2002 m. kampanija įgavo ivairias formas, skirtingai buvo pritaikyta įvairiose šalyse, buvo panaudota ir vietiniam turizmui skatinti, ir indų svetingumui ugdyti. Pats pavadinimas man labai patinka.  Štai taip - ne koks nors „Azijos perlas“, „Dvasingumo lopšys“ ar „Demokratijos milžinas“. Incredible skamba kaip susižavėjimas, kaip nuostaba,  kaip perspėjimas arba net isteriškas pasipiktinimo šūksnis. Manau, kampanijos kūrėjai iš tiesų turėjo omenyje „Incredible (sic!) Indija“. Dar įtariu, kad Indijos valdininkai tyčia taip sugalvojo, kad turėtų ką atsakyti į turistų skundus (argi mes nesakėme, kad bus incredible?). 

Žinoma, buvo pasipiktinusių, kaip  galima tokią visapusiškai turtingą  šalį apibūdinti ištiktuku, kiti burnojo, kad gražios kampanijai skirtos fotografijos neatitinka tikrovės, kad Indija nėra pasiruošusi turistų srautui. Šunys lojo, bet kampanja jau pirmaisais metais padidino turistų skaičių 16 proc., o 2006 metais Indijos turizmo rinka tapo labiausiai auganti Azijos - Ramiojo vandenyno regione.

Mano nuomone, apibūdinti Indiją ištiktuku ir labai taupu, ir labai talpu. Tinkamiausias lietuviškas vertimas būtų neįtikėtina. Neįtikėtina, nes neįmanoma, bet vėlgi - viskas įmanoma, nes neįtikėtina. Į Indiją važiuojame, nes tikime. Tikime, kad Indijoje įvyks kažkas, kažkas ypatinga. Atsivers čakra, išsigrynins biolaukas, o gal pagaliau suprasime, kas esame ir ką čia veikiame ? Juk legendinis „Apple“kompanijos vadovas Styvas Džobsas iš Indijos nebegrįžo toks, koks buvo (bent jau iki kelionės po Indiją pasaulis jo nežinojo), bitlai irgi kai ką suprato apsilankę Indijoe. Na ir kas, kad jie nusivylė savo guru – bent jau patyrė autentišką Indiją savo kailiu, o mums paliko nuostabų „Baltą albumą“. 

Šis „The Beatles“ vizitas 1968 m.  Rišikeše pradėjo didelius kultūrų mainus, po kurių tvarkingų  vakarų europiečių  interjeruose atsirado Budos skulptūrėlės (drąsesnieji, aišku, rinkosi dramblį Genešą), grotuvuose pradejo suktis Ravi Šankaro (žymus Indijos muzikantas ir kompozitorius, išgarsinęs tradicinį Indijos muzikos instrumentą- sitarą)  įrašai, o induistai atidarė jogos mokyklas vakariečiams ir atsargiai pradėjo prekiauti alkoholiu.  Bet Rišikeše be dvasingumo mažai pramogų, tad didžioji dalis turistų patraukė ten, kur jau buvo įsikūrę hipiai, kur šilta, kur paplūdimiai – į Goa.  Likimo ironija, šiandien Goa, yra ir mažiausia Indijos valstija,  ir pati turtingiausia. Dėl portugalų įtakos ir katalikybės Goa yra ir liberaliausia Indijos valstija. Tiesa, hipiai čia nebevaikšto taip, kaip motina gamta tuos skure,  bet vis tiek, lyginant su tradiciniu induistų gyvenimo būdu, Goa klesti visiška laisvamanybė. 

Bet taip atrodo tik indams, vakariečiams Goa vis dar yra Utopijos sinonimas. 

Ir dabar dauguma turistų į  Goa keliauja dėl Idėjos. Tikėdami, kad hipių  idėjos gyvos, kad yra taika ir meilė, kad žmonės gali būti  laisvi ir laimingi.

 Na, nebūtinai čia sutiksite tos senos hipių kompanijos, kuri atvyko į Goa „Volkswagen“ autobusiuku praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje, atstovų, bet gerai paieškoję, tikrai galite rasti. Juk dalis jų liko Goa gyventi. Bet  kuriuo atveju, visi, kuriuos sutiksite, bus tokie kaip ir jūs - atvažiavę dėl idėjos. Netikite?  Girdėjote,  kaip kalbama, jog idėja mirė, liko tik komercija?  Apie tai, kad Goa mito tokio, koks jis buvo (ar tokio, koks jis norėjo būti)  jau nėra (ir nebuvo dar prieš man gimstant),  jau esame girdėję  ir dar girdėsime, bet argi ne taip kalba tie, kuriems nepasisekė? Juk Las Vegase irgi ne visi išlošia. Indijoje  svarbu tik tai, kas vyksta dabar, nes tai nebepasikartos (idėjos pakasynos taip pat).  

Ne be reikalo palyginau Goa su Las Vegasu - Indija ir JAV išties turi daug panašumų ir dažnai patenka į pasaulio lygintojų rankas. Indija didžiuojasi būdama didžiausia veikianti (sic!) pasaulio demokratija, bet, aišku, linkusi nuslėpti kastas ir moterų segregaciją, kas taip primena JAV.  Abi šalis gaubia svajonių išsipildymo aura, ir tos svajonės tik iš pirmo žvilgnio atrodo skirtingos - žmonės juk nori patirti pilnatvę, skiriasi tik trokštami turtai, materialūs ir ne. Vienok, kapitalizmo dėsnius suprasti yra lengviau nei karminius ryšius. Gal todėl ir laimingųjų – tų įtikėjusiųjų, nušvitusiųjų ir supratusiųjų, procentas abiejose šalyse keistai mažas. Daugiau yra tokių, kurie paslaptingai kalba, kad yra turistinė Indija ir kita - „tikroji“. Tik kas yra tikrovė, leiskite paklausti, t.y.,  kokią religiją išpažįstate?

Priimti Indija tokią, kokia ji yra, labai sunku, ir turbūt neįmanoma. Net nežinau, ar linkiu patirti, ką reiškia nutolti toli nuo turistinių maršrutų ir pagyventi tarp vidutinių induistų vidutiniame miestelyje. Aš, pavyzdžiui, nenorėčiau daugiau keliauti didžiausioje spūstyje autobusiuku moterims skirtoje vietoje ir matyti laisvas vietas dalyje vyrams. Pamėginkite valgyti  tik ryžius ir kartais dala (lęšių troškinį) su gabalėliu chapati (duonos paplotėliu), pasimokykite valgyti dešine ranka (kairę pamirškite, kaip pamirštate kairę koją vairuodami mašiną automatine pavara – kairė ranka bus naudojama tik atlikus gamtinius reikalus). Tuomet labai greitai panorėsite atsidurti Goa ir suvalgyti skanųjį kario arba birjanio arba tandori (keptą specialioje orkaitėje ir su ypatingais prieskoniais) patiekalą. Pasitreniruokite namie praustis ne po dušu ir ne vonioje, o apsipilti puodeliu iš kibiro pasemto vandens (na gerai, leidžiame užsikaisti ir virdulį karšto vandens), ir pasistenkite, kad jūsų baltinių apykaklė akintų baltumu, o kūnas neskleistų blogų kvapų. Ir praustis, ir valytis dantis, ir atlikti gamtinius reikalus galima į tą pačią ertmę. Ekologiška! O ar susitaikytume su tuo, kad negalite likti su priesingos lyties asmeniu viename kambaryje, jeigu esate nevedęs.  Ar priprasite prie to, kad jūsų tarnai žinos savo vietą, ir niekada nesės su jumis prie vieno stalo? Beje, jeigu esate moteris, prie stalo greičiausiai irgi nesėsite prie stalo. Nebent esate turistė. 

Tikrovės ieškotojams dar patariu apsilankyti indiškame kino teatre ir suprasti, kaip žiūrovai suvokia realybę ekrane. Pamenu, kaip indai padegė kino teatrą savo miestelyje, nes jų mylimas aktorius nusprendė suvaidinti neigiamą herojų. 

Eksperimento bet kuriuo atveju atlikti iki galo nepavyks – vis tiek išliksite vakarietis. Jūsų išvaizda tai išduos net jeigu išmoktumėte tobulai valdyti kūno kalbą ir perprastumėte bendravimo subtilybes. Bet perspėju – galite išpuikti. Mano pažįstami indai, pagyvenę Vakaruose, skundėsi, kaip sunku buvo pirmosiomis dienomis – niekas nepaima lagaminų, neišskalbia, neatidaro durų, moterys drasko akis ir iš viso – jokios tvarkos. Tad nekabinkite seksisto ir šovinisto etiketės Londone sutiktam indui – duokite šiek tiek laiko žmogui apsiprasti. Beje, turtingoji Indija- dar viena tikrove. Indijos turtuoliai nera tik „naujieji“, nes ju indu turtas niekada nebuvo nacionalizuotas ar kitaip prarastas. Patariu pasizvalgyti po Mumbajaus ar Bangalore naktinius klubus- tikrai busite nustebinti.

Banalu būtų sakyti, kad Indija – kontrastų šalis, bet Indija yra ir visuomet bus kontrastas bet kuriai kitai šaliai ar patirčiai, todėl jeigu jos bijai – neik į mišką. Bet kontrastai yra kaip tie ginčai, kuriuose gimsta tiesa. Pati Indija (ne)susitvarko su savo kontrastais jau tūkstančius metų. Kartais atrodo, kad šioje šalyje visi taip puikiai žino savo vietą, ir tik mums, vakariečiams, atrodo, kad čia tvyro visiškas chaosas. Vaikai žino, iš ko prašyti išmaldos, o iš ko – ne; rikšos vairuotojas elgiasi taip, lyg turėtų įdiegtą specialią kompiuterinę programą, leidžiančią išlikti sudėtingiausiose eismo situacijose.  Skurdas, kuris mums atrodo neįtikėtinas, daugumai  induistų atrodo normalus (gal - nusipelnytas?). 

Indija, beje, yra ne tik humanitarinės pagalbos gavėja, ji yra ir šalis donorė. Palyginti su Indijos kaimynėmis, išties suprantama, kaip indai gali didžiuotis savo šalimi. Ir išdidžiai sakyti,  kad visi čia turi lygias galimybes, priminti, kad  netgi šalies prezidentas buvo iš neliečiamųjų kastos (ach, tiesa, kastos buvo panaikintos dar M. Gandi laikais).

Jei nuvyksite į Amritsarą, aplankykite ir Indijos – Pakistano sieną Wagah sargybos keitimo ceremonijos metu. Taip, tai irgi labai turistiška, bet padės suprasti tai, kuo indai taip didžiuojasi ir pajusti, jog turime tikrai daug bendro.

Bet kuriuo atveju,  keliaujant Indijoje linkiu būti atviru tam, kas vyksta.  Jeigu turite nedaug laiko, suplanuokite ka norite pamatyti, bet pasilikiote erdves improvizacijai.  Nenuvertinkite banaliųjų architektūros stebuklų, matytų atvirukuose. Tobulas grožis išliks atmintyje, širdyje – visur, kur leisite jam likti. Tah Mahalas Agroje, Auksinė šventykla Amritsare, Vėjų rūmai Džaipūre,   šventyklos Khajuraho ir Madurai – tai, ką mačiau,  jau priklauso  man .

Nepatikėsite - tankiausia pasaulyje šalis taip pat turi užtektinai kaip tyčia dvasingos gamtos. Neįtikėtini Himalajai, „mėnuliškas“ kraštovaizdis Hempyje, dykuma prie Jaisalmer, žalia Ooty idilė, užutėkiai Keraloje - šie vaizdai nepaliauja nešti įkvėpimo dividendų. Esu dėkinga tikrai juodai panterai, kuri perbėgo man kelią Tamil Nadu džiunglėse ir netiketai man pasirodžiusei rojaus musinukei, kurios stebėti atvyksta ornitologai iš tolimiausių šalių. Tos sekundės buvo neįtikėtinos. Ir tai toli gražu ne viskas, kas man nutiko Indijoje. Ir dar nutiks! Nes aš tikiu tuo, ka apie patirtį kalbėjo rašytojas Aldous Huxley: „Patirtis yra ne tai, kas nutinka žmogui, patirtis yra tai, ką žmogus daro su tuo, kas jam nutiko“. Štai taip. 

Ar  grįšiu į Indiją? Žinoma, nes Indija kaip ta upė, į kurią antrąkart neįbrisi. Viena vertus, Indiją labai keičia internetas, ekonominis pakilimas, ekonominis nuosmukis –  daugybė dalykų. Bet taip pat yra dalykų, kurie nesikeičia. Dažnai pagalvoju apie Indijos kino kūrėjus – jie tikrai daug sutaupo dekoracijoms ir kostiumams, nes tradiciniai indų rūbai beveik nesikeičia šimtmečius. Nors geriau pagalvojus, ne tiek daug yra istorinių Indijos filmų. Nieko naujo po šia saule. Gyvenimas sukasi ratu, o priežasties ir pasekmės ryšiai yra amžini. 

Girdėjau, kad Indijos vyriausybė šiais metais pratęsė sutartį su sėkmingą kampaniją „Incredible !ndija“ įgyvendinusia agentūra „Ogilvy&Mather“ ir užsakė jiems sukurti naują prekės ženklą Indijai. 

Bet man Indija išliks neįtikėtina. Negaliu patikėti kai kuriais dalykais, ir tiek.

Apie Koreja

Sitas tekstas parasytas zurnalui Valstybe. Nuotrauka - Aleksandro Karushevo.


VERŽLIOJI KORĖJA IR RYTŲ RYTO RAMYBĖ

Besikeičianti Korėja, veržlioji Korėja, kibirkščiuojanti Korėja ir Rytų ryto ramybė - tai dažniausiai naudojami reklaminiai šūkiai, kuriais Pietų Korėja pristato save pasauliui. Skamba prieštaringai? Kaip ir populiariausias turistinis maršrutas – nuo apsilankymo demilitarizuotoje zonoje, skiriančioje Pietų ir Šiaurės Korėjas iki viešnagės budistų vienuolyne.
Pietų Korėja tarp turistų nėra labai populiari - šalis nesiūlo pigių pramogų, nesigiria tropiniu klimatu, daugybė karų sunaikino beveik visą architektūrinį paveldą. Šią šalį renkasi tie, kurie keliaudami trokšta ne tik pamatyti, bet ir suprasti. Tikrai nėra lengva pažinti šalį, kurioje slypi tokie subtilūs kontrastai, bet pabandyti verta. Ypatingai dabar, kai patys galvojame, kaip prisistatyti Lietuvą užsienyje, Pietų Korėja gali būti gera mokytoja.

Pietų korėjiečiai savo šalį lygina su sala. Nors sausumoje ir ribojasi su Šiaurės Korėja, abi šalys yra atskirtos viena nuo kitos bene labiausiai pasaulyje saugoma siena. Nuo 1948 m. metų, padalijus Korėją į Šiaurės ir Pietų, šiose šalyse vyko visiškai priešingi procesai, kurių eigą tragiškai pažymėjo Korėjo karas. Pietų Korėja pasuko vakarietišku keliu ir tapo pavyzdžiu Azijos šalims ekonomikos, mokslo ir demokratijos srityse. Tuo tarpu Šiaurės Korėja negali būti pavyzdžiu niekam – su beatodairišku uolumu kurtas komunizmas privedė šalį prie diktatūros ir bado, o pasaulio šantažavimas grasinimais panaudoti branduolinį ir bakteriologinį ginklus, pamažu atstūmė visus draugus. Nors niekam nebekyla abejonių, kad Šiaurės eksperimentas nepavyko ir šis režimas neturi jokių perspektyvų - susijungimo planai labai migloti. Jau seniai apskaičiuotos išlaidos, sudarytos sąmatos, įkurtos institucijos, tačiau paprasti žmonės nenoriai kalba apie galimą susijungimą. Baugina net tik milžiniškas ekonominis skirtumas, bet ir moralinė pusė – korėjiečiams pirmiausia reikia susitaikyti vieniems su kitais, o Korėjos karo žaizdos gyja sunkiai. 2003 m. pompastiškai atidarytos atkurtos geležinkelio linijos kol kas skirtos tik kroviniams. Nuvykti į Šiaurės Korėją galima per Kiniją, tačiau prieš tai reikėtų atsakyti sau į klausimus – ar tikrai norisi patirti pažeminimą, kai atimamas pasas, telefonas, kompiuteris ir keliautojai gali keliauti tik lydimi gido? Ar apsilankymas šioje šalyje tikrai padės pažinti režimą?
Iš Pietų Korėjos sostinės Seulo yra organizuojamos pusės dienos ar dienos ekskursijos, kurių metu galima pabuvoti demilitarizuotoje zonoje, pajusti šaltojo karo dvelksmą ir net pašaudyti šaudykloje.

Veržlioji Korėja. Šis reklaminis šūkis tiksliausiai nusako Korėjos pasiekimus versle ir moksle, apibūdina žmonių charakterį ir padeda jiems atrasti savąją tapatybę.
Regis, kiekvienas korėjietis dieną pradeda klausimu sau – ką galėčiau šiandien nuveikti tokio, kas pakeistų mano ir kitų gyvenimą į gera? Vieną tokį rytą gimė idėja, jog skalbimo mašina išsijungdama galėtų pranešti apie tai Mocarto serenada. Kitas korėjietis, galvojęs, kaip pagerinti vietos autobusų paslaugas, sugalvojo įrenginį, grąžą keleiviams atiduodantį automatiškai. Keliaujant po Korėją labai smagu susidurti su tokiais išradimai. Įsisėdęs į metro netikėtai supranti, jog sėdynė šyla nuo tavo paties kūno temperatūros, o pamiršęs miesto metro planą, randi jį savo mobiliajame telefone. Apsilankymas muziejuje nustebins ir tuos, kurie paprastai muziejuose nuobodžiauja. Čia pasijusite lyg modernaus meno galerijoje ar šiuolaikinių technologijų bandymuose. Korėjiečiai nelabai žino, kaip priimti komplimentus, jiems labiau patinka girdėti tai, ką jie dar galėtų patobulinti. Ne veltui vienas žiūrimiausių TV šou yra laida, kurioje Korėjoje gyvenantys užsieniečiai dalijasi savo įspūdžiais ir taip padeda vietos gyventojams pažvelgti į save iš šalies. Pietų korėjiečiai gali didžiuotis tokiomis kompanijomis kaip Samsung, LG, Hunday, tačiau jie mieliau kalba apie tai, ko dar neturi. Būtent todėl jie ir keičiasi, tobulėja. Tiesa, reiklūs jie yra ne tik savo darbo rezultatams, bet ir savo moralinėms nuostatoms. Ištikimybė, pasitikėjimas, pagarba vyresniems, dora yra tos vertybės, kurių korėjiečiai siekia tokiu pat uolumu kaip ir aukščiausios kokybės darbe. Todėl keliaudama jaučiausi saugi ir nebijojau jokios apgaulės, dažnai atidarydavau piniginę ir leisdavau žmogui pasiimti tiek pinigų, kiek reikia.

Rytų ryto ramybė. Ramybės ir išminties daugelis ieško budistų vienuolyne. Tiesa, budizmas jau senokai nėra dominuojanti Korėjos religija, vis daugiau korėjiečių renkasi krikščioniškas konfesijas, o dažnas korėjietis prisipažįsta nesąs religingas. Tačiau budistų vienuolynai saugo tradiciją, yra remiami valstybės ir atviri lankytojams. Keliautojams siūloma vienos ar dviejų dienų programa ir galimybė pažinti budistų vienuolių kasdienybę. Rytas vienuoliams prasideda tikrai anksti - trečią valandą nakties, vienuolyno svečiai irgi turi taikytis prie šios darbotvarkės. Kaip ir papročio suvalgius maistą karštu vandeniu praplauti dubenėlį ir išgerti maisto likučius. Kai kurie vienuolynai pakvies sudalyvauti arbatos ceremonijoje, pamokys lotosų žiedų darymo meno ar supažindins su tradiciniu kovos menu. Aš apsistojau vienuolyne, nesiūlančiame jokios turistinės programos ir anglų kalbos vertimo paslaugų, bet ta patirtis buvo tikrai ne mažiau vertinga. Apsilankymas budistų šventyklose beveik visada reiškia ir nuostabios Korėjos gamtos pažinimą, nes vienuoliai rinkosi vietas, kuriose gamta irgi prisidėtų prie ramybės ir išminties paieškų. Daugiau nei 70 proc. Korėjos teritorijos sudaro kalnai; tiesa, jie nėra aukšti (aukščiausias Hallasan kalnas yra 1950 m. virš jūros lygio), bet atveria akims nuostabius tolius.
Dar viena jungtis tarp energijos ir ramybės, kalbanti apie kontrastus ir meną juos suderinti – tai Taekvondo, tradicinis Korėjos kovos menas. Šis vienas efektyviausių savigynos kovos menų moko nugalėti savo agresiją, kontroliuoti blogio ir gėrio jėgas, patirti harmoniją su savimi ir aplinka. Kovos tikslas čia – ne nugalėti priešininką, o išbandyti savo jėgas - tiek fizines, tiek protines ir dvasines. Išmokę pasitikėti savimi, Taekvondo mokiniai sužino, jog pranašumo jausmas yra apgaulingas ir kovoje nepadeda. Dar vienas daug sakantis ir korėjiečių filosofiją iliustruojantis faktas – patyrusi per 500 karų, Korėja daugiausiai gynėsi pati arba kovojo tarpusavyje, retas karų kėlė grėsmę kaimynams.

Korėjos banga. Nežabota energija, kartais priartėjanti prie agresijos, ir ramybė – šie kraštutinumai atsispindi ir tradiciniuose Korėjos menuose: šokiuose ir muzikoje. Jeigu tik pasitaikys proga, nepraleiskite Samulnori pasirodymo. Keturių perkusijos instrumentų ansamblis, lydimas šokio ir senų ritualų, leis pasijausti lyg šamanų apeigose. Salmunori muzika imituoja gamtos stichijas, kiekvienas instrumentas perteikia lietų, žaibą, griaustinį ir debesis bei simbolizuoja žmogų, žvaigždes, saulę, mėnulį, taip pat laiko matavimą sezonais, metais, dienomis ir mėnesiais. Samulnori menininkus švenčių metu dažnai galima išvysti gatvėse, o jeigu nuspręstumėte apsilankyti koncerte, būsite maloniai nustebinti aptarnavimo kultūra ir atlikėjų profesionalumu.
Šiuolaikiniai Korėjos meno kūrėjai irgi sužavėjo pasaulį savo subtilia saviraiška. Vadinama Korėjos banga arba mada prasidėjo su Korėjos kino atgimimu. Korėjos banga pirmiausia vadinta korėjietiškų prekių paklausa Azijos rinkose, bet ilgainiui šis apibūdinimas buvo susietas su domėjimusi Korėjos kultūra. Korėjos serialai, filmai, TV ir muzikos šou pirmiausia paplito kaimyninėje Azijoje, tačiau Korėjos autorinis kinas sugebėjo sudominti ir europiečius. 2003 m. Kim Ki - duko filmas „Pavasaris, vasara, ruduo, žiema, pavasaris” sužavėjo Lokarno festivalio svečius, o kai 2004 m. Park Chan- wooko filmas “Senis” laimėjo pagrindinį Kanų festivalio prizą, tapo aišku, jog tai ne atsitiktinumas, o naujos kino imperijos gimimas. Banga jau atslūgo, Korėjos kinas tapo įprastu reiškiniu ir Lietuvos kino teatruose, o Korėjos turizmo tarnybos iki šiol sumaniai išnaudoja bangos įvaizdį savireklamai. Netgi Seulo oro uoste turėsite progą susipažinti su Korėjos bangos fenomenu specialiame stende, o turizmo centrai pasiūlys ir specialius maršrutus po filmavimo aikšteles.

Kulinarinė Korėja. Gurmanai Korėjoje irgi nenuobodžiaus. Korėjos virtuvė, seniau įtakota klimato sąlygų ir kaimynų tradicijų, išsaugojo unikalius bruožus. Tradicinius pietus sudaro ryžiai, sriuba, pagrindinis patiekalas ir bent keli pagardai, kurie ir suteikia ypatingo džiaugsmo ir skrandžiui ir akiai. Būtinas bet kurio valgio priedas vadinamas kimchi. Tai specialiai fermentuotuos įvairios daržovės, o populiariausias – kiniškasis kopūstas. Korėjiečiai suvalgo daugiausiai žuvies pasaulyje ir didžiuojasi savo sugebėjimu ją paruošti. Vienas populiariausiu paruošimo būdų – tiesiog supjaustyti ir pateikti padažą. Jeigu sašimis (žalia žuvis) jums ne prie širdies, galite rinktis iš gausybės mėsos, ryžių, makaronų patiekalų. Yra dar vienas Korėjo virtuvės fenomenas, apie kurį turizmo tarnybos dažniau nutyli. Mat šunienos valgymas susilaukia daug kritikos iš gyvūnų mylėtojų. Pietų korėjiečiai nevalgo žmogaus draugų iš vargo, priešingai – tikima, jog ši mėsa yra ypatingai maistinga ir teikianti energijos, patiekalus iš šunienos ruošia specialūs restoranai. Pikti liežuviai kalba, jog tam kad mėsa įgautų ypatingą skonį ir struktūra, šunys yra kankinami. Žinoma, apie tai korėjiečiai yra linkę nutylėti. Ir mieliau didžiuojasi tuo, jog atrado jūržolę, naudojamą sušiui, sriuboms ir daugybei kitų patiekalų visame pasaulyje, o taip pat savo arbatomis. Tiek arbatos rūšių įvairove, tiek jos pateikimo kultūra verta pasidomėti plačiau, o čia jums irgi padės gausybė įvairių turistams siūlomų programų. Galite aplankyti netgi kimchi muziejų ir sudalyvauti kulinarijos pamokose. Išmoksite ne tik kulinarijos paslapčių, bet ir savo kultūros pristatymo meno.

Pietų Korėja tikrai nėra tradicinio turizmo šalis, neužtenka šią šalį aplankyti - su ja reikia pabandyti susidraugauti. O draugystė su Korėja padarys jus geresnius – paskatins keistis ir keisti pasaulį, siekti ramybės savyje ir taikos su aplinka. Juk Pietų Korėjos vėliava simbolizuoja Ing ir Jang filosofiją - harmoniją tarp aktyvios ir priimančios energijų, taiką su pagrindiniais elementais – oru, žeme, ugnimi ir vandeniu. Labai norėtųsi palinkėti, jog Korėjai pavyks pasiekti taikos ir harmonijos ir su savo tauta.

Biudžetas. Bilietas iš Lietuvos į abi puses kainuos apie 3000 Lt. Korėja nėra populiari tarp Europos pigių skrydžių kompanijų, tačiau jeigu nuvykite į Aziją, ten rasite daug daugiau galimybių pigiau pasiekti šią šalį. Nakvynės ir maisto kainos primins turtingesnes Vakarų Europos šalis.
Sezonas. Korėjoje yra keturi metų laikai, sutampantys su lietuviškais. Kadangi Pietų Korėja yra pusiasalis, oro temperatūra pietinėje ir šiaurinėje dalyse gali skirtis gana smarkiai. Gražiausias metas lankytis - ankstyvas pavasaris ir ruduo. Rugpjūtis gali būti labai karštas ir drėgnas.
Telefonija ir internetas. Pietų Korėja naudoja ne GSM, o CDMA sistemą, todėl nepakaks įsigyti naują kortelę. Reiks įsigyti arba išsinuomoti telefono aparatą (tą galima padaryti jau oro uoste) arba ieškotis viešojo telefono. Internetas prieinamas tiek specialiose kavinėse, tiek bevieliu ryšiu.
Viza ir skiepai. Vykstant į Pietų Korėją Lietuvos Respublikos piliečiams vizos nereikia. Nėra ir rekomenduojamų skiepų.
Šventės. Tradicinės Korėjos šventės apskaičiuojamos pagal mėnulio kalendorių. 2008 metais Seollal arba Naujieji metai buvo švenčiami vasario 7 d., Budos gimtadienis - gegužės 11 d., o Chuseok arba derliaus šventė – rugsėjo 14 d.
Pabandykite. Apsilankymas Pietų Korėjoje bus įdomesnis, jeigu patirsite korėjietiškos pirties kultūrą. Pirtis čia veikia kiaurą parą, joje įprasta skirti ir dalykinius susitikimus, ir nakvoti.

Is Korejos

Tai kur as ten baigiau.Sekmadieni skias praleidau kaip tikra krikscione - ilsejausi, rasiau jumi laiskus. Isejau biski i miesta susio suvalgyti ir atsitrenkiau i Aureliju su draugeliais - stai tau ir daugiamilijoninins miestas. Tai pasibudziojom kartu. Pirmadieni patraukiau i pietus - pirmiausia i Andong , ten apziurejau Hahoe kaima, o nakciai nusprendziau nuvaziuoti i tokia meninyku kolonija Jirye . Labai gerai nusprendziau, nes ten labai grazi gamta, 350 metu senumo namai, kuriuose seimininkas poetas apgyvendina svecius ir puikus maistas. susipazinau su viena seima is Busano ir jiem mane pakviete ant svenciu i svecius. Cia greitai isprendziau dilema ar vykti i numatyta programa Budistu vienuolyne ar priimti kvietima. Kaip gera kartais keliauti vienai ir nereikia su niekuo tartis! Aisku as priemiau kvietima (juo labiau akd budistai kinu nauju metu nesvencia, nebent del turistu). Bet Dievas yra, ir kita diena kai nuvaziuoju i viena zymiausiu Korejos sventyklu Haeinsa temple, suzinau, kad galiu pasilitki nakciai. Na, neturejau as turistines programos, niekas man graziai angliska kalba nepapaskojo apie Korejos budizma, neismokau is popieriaus gaminti lotoso ziedu, nebuvo del manes arbatos gerimo ceremonijos. Buvau viena uzsieniete, ir niekas nesusikalba angliskai. Is tiesu ir tenorejau patirti iprasta vienuolyno rutina, o ji tokia - 3 ryto kelimasis, 03:30 - ryto ritualas, 06:10 pusryciai, 10 vel ritualas, 11:15 pietus, 17:10 vakariene, 18:00 vakaro ritualas, 21- gesinamos sviesos, miegas. Dar idomus yra valgymo budas - suvalgius maista reikia i dubeneli ipilti vandes, praplauti ir isgerti.
Turejau maloniausia kulturini patyrima geriant arbata su moeterimis (net nezinau ar jos vienuoles, gal lankesi is kito vienuolyno sveciuose, gal kandidates), kurios mokino mane teisngai nusilenkti Budai. Mano pastangos buvo ivertintos ir moteriskes islydejo mane su dovanomis ir ilgais linkejimais (tiesa, ju nesupratau), o vaikinukai is Busano, nuveze iki kitos stoteles.
Kitas sustojimas - Gyongju. Cia ju vadinams miestas - muziejus, visokiu mauzolieju ir sventyklu is Silos dinastijos laiku vieta. Idomu, kad jie irgi turi pilkapius, ar kazka panasaus. Cia praleidau viena diena, pernakvojau kazkokioje skyleje ir isvazaivau i Busana. Cia mane jau pastiko mineta seima (vyras verslininkas, akupunkturos specialistas, labai graziai praziles, zmona chemijos mokytoja, dukra viena 24 metu (pagal mus 22) ik kita 14 (atitinkamai - 12)). Tai man labai pasiseke pabuti su jais, nes Kinu naujieji metai, cia vadinamas Seollal yra labai seimos svente, kaip Kucios ir Velines kartu. Isvakarese, vasario 6 d. susirenka visa seima, o pirma nauju metu diena atliekama velioniu paagerbimo ceremonija. Tai nuvykome pas to vyro brolio seima (jis mire pries kelius metus) tai ceremonijai. Po to vaziavome namo, i zuvies turgu ir ejome su vyriausiaja kavos. Tevams buvo labai svarbu kad ju dukros pasinaudotu galimybe pabendrauti angliskai, tai tu vyresniaja problemu nebuvo - jinai keliavus po Europa nemazai, normaliai susikalba, tai greitai aptareme bent kelias temas - nekaltybes issaugojimo iki vestuviu KOrejoje issukius ir perspektyvas bei sudareme veiksmu plana jos draugei, kuria paliko keule amerikietis. o su jaunesniaja tai buvo sunku - jau tik skudurai, bernai ir kompiuteriniai zaidimai. tai paprasiau kad viena zaidima ismokytu, bent tokia nauda. Visai apsidziaugiau kad reikejo isvaziuoti, nes nezinau ka buciau su ta paaugle ir su jos elgesio probelemomis dariusi. Vyresenle studijuoja Seule, tai isvaziavome abidvi ir nakvosiu dabar pas ja. Siandie jai pasimatymas tai reiks aptarti visus reikaliukus kai grys, rytojs man pasimatymas tai vel reiks aptarti reikaliukus, gal net koki kluba surinkti.
tiesa, as ten rasiau kad vaikstau i turgus - tai man siaip turgus patinka, nieko as ten neperku. ir lauktuviu nelaukit - viskas cia brangu, o suvenyru nevezu. Tai bus lauktuvems arbata, soju, juros zole, na dar kazkas sunaudojama greitai.